Ne Je Pau

  Daug daug daug minčių toje mažoje galvelėje sukosi ir vis dar sukasi. Keli vertingi pokalbiai. Su keliais vertingais. Bet.. Suvoki taip aiškiai kartais, kad negali pakelti tos nuostabios  Dievo dovanos- paties gyvenimo ta sinusoidine kreive. Ir kiek bebuvo to Olimpo viršūnės pasiekimų, tie "skrydžiai" apačion kaskart vis daugiau gyvybinių funkcijų atmušė 😆 Nemirtinga aš. Nemirtinga. Taip! Kiek išbandymų praeita būta! Kiek emocijų išdalinta ir jausmų išdovanota! Manęs užteko visiems (visomis prasmėmis) ir dar kiek užtektų 😉 Virš baltos glotnios aksominės odos yra matomi ir aiškiai užčiuopiami randų ženklai. Kauburais. Kauburiukais. Zigzagais.  Smulkiais. Vos apčiuopiamais. Bet matomais. Man. Protas silpnesnis už širdį. Už tą širdį, kurioje tilpo keli pasauliai. Prieš. Po. Tada. Po to kai. Juokas ima. 😆 Aišku, kad iš savęs. Taip taip taip! Aš ir dabar su ta savo "kvaila" šypsena 😁 ir vėl su šviesių nepaklusnių besidraskančių į visas įmanomas pasaulio puses

15 metų aklos ištikimybės idėjai... taip,  ištikimybė tobulo žmogaus idėjos ekranizavimui gyvenime per tavo nuo vaistų nupušusių smegenų projektoriaus objektyvą...  Kai 10 metų tiki, kad tavimi sukurtas idealaus žmogaus portretas yra įsikūnijęs ir (o kokia laimė!!!) gyvena, kalbasi ir miega su tavimi.  Trauminis atstumimas  Gilus dugnas, tokiems kaip tu, yra labai vieniša vieta.

 Žinau kada... Kada nustojau kvėpuoti. Neturėjau jėgų įkvėpti ir iškvėpti orą, kuris buvo visur aplink, kuriame buvau aš ir visi kiti, ir viskas aplamai. Tuštuma. Nieko, absoliučiai nieko už ko užsikabinti, kad dar norėti tą oro gurkšnį įveikti, kad išgyventi. Momentinis supratimas, kad tavo pasaulis griuvo, kad tobulai nupieštas paveikslas buvo aplietas rūgštimi, kuri suėdė ne tik vaizdą bet ir visą tekstūrą.... Išrauta šerdis viso to, kuo tikėjau, kuo dešimtmetį gyvenau ..

 Niekada nesupratau agitacijos kovoti už meilę... Ar dar vienas išsireiškimas- meilėje ir kare visos priemonės leistinos. Toks nesąmoningas savo neatsakomybės pateisinimas! Nes ar gali būti sąmoningas noras grąžinti sau tai, kas ne tik tau nepriklauso, bet dar ir nebenori tavęs? Juk jei tavęs nevertina, skaudina, nemato, negirdi, tave jau iškeitė, tau atsuko nugarą, tai ar nėra NEmeilės įrodymas?  Meilėje nėra noro įskaudinti. Nėra noro matyti oponento agonijos kaip savo reikšmingumo laipsnio ordino įteikimo stadijos santykių rimtume... Jei tu žinai, kad savo veiksmais, žodžiais, elgesiu įskaudinsi- tu NEmyli, tu NORI priklausomybės. Sau ir tam kitam.  Kova- tai priešprieša meilei.  Paleisk. Paleisk ir save. Ir tai bus didžiausia dovana abiems. 

 Mes turime prie namo galinį kiemo sodą taip sakant. Ir auga ten tiek visko, kad net augalų mylėtojas turėtų daryti atranką prieš įvedant įmantrius pavadinimus į Guglą (Google).  Tai va. Yra ir buvo ir bus ten toks "padaras" su žiauriai kibiais spygliais. Nei paliesti nei išrauti. Galima tik kirpti specialiomis žirklėmis dar ir tik mūvint specialias apsaugines pirštines.  Istorija trumpa.  Žmogus, gimęs, augęs laukuose ir turįs visus kaimo Jurgio sertifikatus prieš n mėnesių buvo čia gyvenęs. Ir, neapkentęs tokios aršios aršaus bjauraus pavojingo sveikatai augalo intencijos augti ir plėstis į visas puses, sustabdė tą nepageidaujamą invaziją nugalabijant tą augalą. Dėkinga jam iš visos širdies už tokį sunkų darbą. Ačiū. Kur kabliukas? Aaaaaaah, taip, jis to (košmariškai pavojingo sveikų galūnių turėjimui) augalo liekanas tiesiog numetė ten, kur mano ( tada dar mūsų) keturkojis vaikas yra linkęs savo ekskrementais atsilaisvinti. Taip paprasta- šac ir viskas. O šuns letenų pagal

 I'm a little spiky dragon - taip apibūdinu save ir vėl. Ir vėl po daugiau nei 15 metų. Kaip koks dikobrazas (dygliotoji kiaulytė) visus spyglius priglaudžiau arčiau kūno, pavojui savo gležnam vidiniam pasauliui pasislėpus už negandų krūmų. Hmmm... Nejautros visiems pavojaus signalams įsivaizduojamame rojaus kampely pasekoje tapo ir vėl suluošintas gyvenimas, beskonės egzistencijos gradacijos lygio pakilimas, šypsenos kreivės linkmės apačion tendencijos augimas, sarkazmo skonio ant liežuvio galiuko kartėlio jutimas ir nenoras nenoras nenoras visko.... Abejingumas beveik viskam. Tai laikina. Bet užtruko gana ilgokai.  Toks paprastas dėsnis - kuo platesnė ir dažnesnė šypsena veide, tuo daugiau išgyvento skausmo už nugaros. Aukštosios mokyklos baigimas be išduodamo atestato su žinių įvertinimu.  Po spygliais. Po jais dar yra kažko gero... Galimai... Vakar išmintingas gyvenimą ir jo prasmę jau seniai perkandęs žmogus tyliai pasakė, kad spygliai - tai tik apsauga. Aš išgirdau tai... .