Iki

 

Daug daug daug minčių toje mažoje galvelėje sukosi ir vis dar sukasi. Keli vertingi pokalbiai. Su keliais vertingais. Bet.. Suvoki taip aiškiai kartais, kad negali pakelti tos nuostabios  Dievo dovanos- paties gyvenimo ta sinusoidine kreive. Ir kiek bebuvo to Olimpo viršūnės pasiekimų, tie "skrydžiai" apačion kaskart vis daugiau gyvybinių funkcijų atmušė 😆
Nemirtinga aš. Nemirtinga. Taip!
Kiek išbandymų praeita būta! Kiek emocijų išdalinta ir jausmų išdovanota! Manęs užteko visiems (visomis prasmėmis) ir dar kiek užtektų 😉
Virš baltos glotnios aksominės odos yra matomi ir aiškiai užčiuopiami randų ženklai. Kauburais. Kauburiukais. Zigzagais.  Smulkiais. Vos apčiuopiamais. Bet matomais. Man.
Protas silpnesnis už širdį. Už tą širdį, kurioje tilpo keli pasauliai. Prieš. Po. Tada. Po to kai.

Juokas ima. 😆 Aišku, kad iš savęs. Taip taip taip! Aš ir dabar su ta savo "kvaila" šypsena 😁 ir vėl su šviesių nepaklusnių besidraskančių į visas įmanomas pasaulio puses plaukų kupeta 😝 Aš vis dar netyčia užkabinu kokius ,,protingus šviesuolius" ir gaunu nemalonias patirtis niekam nereikalinguose pokalbiuose interneto platybėse. Nepasimokiau. Eh..
Aš taip ir nežinau, kaip galėčiau išsireikšti eilėse...
Aš vis dar nežinau, kaip išpirkti VISAS skriaudas, kur aš suteikiau kitiems .. Nors man kitais suteiktą skausmą... Ech... Suvokiau viso to esmę...
Ir... ŽINAU, kad žmogaus bukumas neturi dugno, kaip ir tobulėjimas yra beribis.