Stebiu
Priesaikos ir pažadai sudėti į užmaršties skrynią, kurios vienintelis raktas išmestas į liūdesio jūrą. Vilties raktas. Tylaus liūdesio rami jūra. Drumzlinos balkšvais plėšytais debesimis uždengtos kadaise puikavusios drąsiu žydrumu akys jau nebefokusuoja gyvenimo džiaugsmo akimirkų. Nykstantis protelis šlubuoja, bet vis pakelia priekaištų kumštį į dangų, bandant parodyti, kad vis dar gali eiti pats. Šlykščiai lipnūs (kaip seniai po lovą numesta ir pamiršta banano žievė) žodžiai sunkiai iškrenta iš jau negražios burnos, vis užsikabinant už baltomis apnašomis nusėtų lūpų... Akys matė, kaklas bandė nusukti galvą kitur, kad išvengti to vaizdo. Bet smegenyse suveikdavo stop kadro sistema, kuri neleisdavo atsikratyti to vaizdo atkartojimo. Nors kūną tiesiog kratė šleikštulio bangos, bet... Vis vėl ir vėl atsisukdavau atgal, vis turint viltį, kad tai NEtiesa, kad man tik pasirodė, kad ir visa kita buvo tik lakios fantazijos reikalas ir jie visi buvo geri... Bet ne ne ne. Pabaiga buvo jau s