Ne Je Pau

 Žinau kada... Kada nustojau kvėpuoti. Neturėjau jėgų įkvėpti ir iškvėpti orą, kuris buvo visur aplink, kuriame buvau aš ir visi kiti, ir viskas aplamai. Tuštuma. Nieko, absoliučiai nieko už ko užsikabinti, kad dar norėti tą oro gurkšnį įveikti, kad išgyventi. Momentinis supratimas, kad tavo pasaulis griuvo, kad tobulai nupieštas paveikslas buvo aplietas rūgštimi, kuri suėdė ne tik vaizdą bet ir visą tekstūrą.... Išrauta šerdis viso to, kuo tikėjau, kuo dešimtmetį gyvenau ..

 Niekada nesupratau agitacijos kovoti už meilę... Ar dar vienas išsireiškimas- meilėje ir kare visos priemonės leistinos. Toks nesąmoningas savo neatsakomybės pateisinimas! Nes ar gali būti sąmoningas noras grąžinti sau tai, kas ne tik tau nepriklauso, bet dar ir nebenori tavęs? Juk jei tavęs nevertina, skaudina, nemato, negirdi, tave jau iškeitė, tau atsuko nugarą, tai ar nėra NEmeilės įrodymas?  Meilėje nėra noro įskaudinti. Nėra noro matyti oponento agonijos kaip savo reikšmingumo laipsnio ordino įteikimo stadijos santykių rimtume... Jei tu žinai, kad savo veiksmais, žodžiais, elgesiu įskaudinsi- tu NEmyli, tu NORI priklausomybės. Sau ir tam kitam.  Kova- tai priešprieša meilei.  Paleisk. Paleisk ir save. Ir tai bus didžiausia dovana abiems.