Va taip

 Žinau kada... Kada nustojau kvėpuoti. Neturėjau jėgų įkvėpti ir iškvėpti orą, kuris buvo visur aplink, kuriame buvau aš ir visi kiti, ir viskas aplamai. Tuštuma. Nieko, absoliučiai nieko už ko užsikabinti, kad dar norėti tą oro gurkšnį įveikti, kad išgyventi. Momentinis supratimas, kad tavo pasaulis griuvo, kad tobulai nupieštas paveikslas buvo aplietas rūgštimi, kuri suėdė ne tik vaizdą bet ir visą tekstūrą.... Išrauta šerdis viso to, kuo tikėjau, kuo dešimtmetį gyvenau ..

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Deriovnia

 Va tai tau!!!! Pačiai iš savęs juokas ima. Deriovniaaaaa 😂😂😂 100 metų gyveni ir tik per pusę to gyvenimo sugebi išmokti elementoriaus pateiktas pamokas 🤣🤣🤣 Aš apie Google blogger programą ir savo tokį jau gana ilgai užsitęsusį neapsisprendimą, kur dėti per ausis nuo "pertekliaus"  lendančius žodžius 😉   O čia, tikiuosi, niekam nieko nėra grūdama per nenorą matyti ar skaityti ar suprasti, kas parašyta kitais... Nes visi tie FB ir Instagram pateikiami "abrazėliai" ir komentarai tų, kurie nenori tų, kurie nenori tų kurie ... Ech... Tad rytelis jau smagus tapo, bekvatuojant dar prieš dantų šepetukui išsišiepusią burną pradėjus valyti nuo nakties košmarų liekanų 😬 
Skaityti daugiau

Neeee

 Neįmanoma padėti žmogui, kuris to nenori. Faktas. O jei tas žmogus pats paprašė pagalbos? Tokios, kuri tave įpareigoja atsisakyti savo interesų, planų, norų ir galimybių. Tokios, kuri vis labiau tave verčia jaustis nepilnaverčiu šio susitarimo dalyviu.  Aš padariau viską, kad ištesėti savo pažadą sau...ir kitam  Ir pasijutau, kaip tuomet, kai po 2 metų pandeminio kaukių nešiojimo, visi jas nusiėmė. Ir tooooooks šokas, kai tu jau įpranti įsivaizduoti oponento veidą po kauke, o jis visiškai kitoks iš tikro... Jis visais šventais man prisiekė, kad grąžins man tą, kurį pamilau prieš jam tampant šiuo savo tėvo degenerato klonu...  Step by step, brick by brick... Ir vėl iš naujo tą pačią dainelę buvo pradėta dainuojama jau už kelių mėnesių. Ir vėl vilties vejama, užčiaupdavau save, nusisukant nuo atžagarios tiesos...  O tiesa tokia, kad meilė ir sąmoningas skausmo suteikimas yra absoliučiai nesuderinamas derinys. O 6 metai vaikščiojimo tais pačiais pažeminimo grėbliais yra tik mano totalaus
Skaityti daugiau

Spyglių galia

 I'm a little spiky dragon - taip apibūdinu save ir vėl. Ir vėl po daugiau nei 15 metų. Kaip koks dikobrazas (dygliotoji kiaulytė) visus spyglius priglaudžiau arčiau kūno, pavojui savo gležnam vidiniam pasauliui pasislėpus už negandų krūmų. Hmmm... Nejautros visiems pavojaus signalams įsivaizduojamame rojaus kampely pasekoje tapo ir vėl suluošintas gyvenimas, beskonės egzistencijos gradacijos lygio pakilimas, šypsenos kreivės linkmės apačion tendencijos augimas, sarkazmo skonio ant liežuvio galiuko kartėlio jutimas ir nenoras nenoras nenoras visko.... Abejingumas beveik viskam. Tai laikina. Bet užtruko gana ilgokai.  Toks paprastas dėsnis - kuo platesnė ir dažnesnė šypsena veide, tuo daugiau išgyvento skausmo už nugaros. Aukštosios mokyklos baigimas be išduodamo atestato su žinių įvertinimu.  Po spygliais. Po jais dar yra kažko gero... Galimai... Vakar išmintingas gyvenimą ir jo prasmę jau seniai perkandęs žmogus tyliai pasakė, kad spygliai - tai tik apsauga. Aš išgirdau tai... . 
Skaityti daugiau