Ne Je Pau

 Neįmanoma padėti žmogui, kuris to nenori. Faktas. O jei tas žmogus pats paprašė pagalbos? Tokios, kuri tave įpareigoja atsisakyti savo interesų, planų, norų ir galimybių. Tokios, kuri vis labiau tave verčia jaustis nepilnaverčiu šio susitarimo dalyviu.  Aš padariau viską, kad ištesėti savo pažadą sau...ir kitam  Ir pasijutau, kaip tuomet, kai po 2 metų pandeminio kaukių nešiojimo, visi jas nusiėmė. Ir tooooooks šokas, kai tu jau įpranti įsivaizduoti oponento veidą po kauke, o jis visiškai kitoks iš tikro... Jis visais šventais man prisiekė, kad grąžins man tą, kurį pamilau prieš jam tampant šiuo savo tėvo degenerato klonu...  Step by step, brick by brick... Ir vėl iš naujo tą pačią dainelę buvo pradėta dainuojama jau už kelių mėnesių. Ir vėl vilties vejama, užčiaupdavau save, nusisukant nuo atžagarios tiesos...  O tiesa tokia, kad meilė ir sąmoningas skausmo suteikimas yra absoliučiai nesuderinamas derinys. O 6 metai vaikščiojimo tais pačiais pažeminimo grėbliais yra tik mano totalaus

"Mūsų skrandis yra daug protingesnis už galvą" - seniai kažkur perskaityta at išgirsta frazė, kuri dabar tapo daug prasmingesne, nei tada. Bet kokio apsinuodijimo pasekmė - atmetimas, išmetimas. Mes vengiam to, kas atrodo pavojingai ar labai negerai kvepia. Juk organizmas yra tiesiog tobulas tobulo veikimo mechanizmas, kurio visi dėsniai yra sukurti jo kuo įmanoma tobulam gyvavimui. Arba, jei jau taip gerai neišeina, tai nors išgyvenimui.  Skrandis atmeta absoliučiai viską, kas nuodinga, tik protelis dažniausiai delsia. Jis suranda tūkstantį visokių paaiškinimų, kam ir kodėl būti ten ir su tais, kas tiesiogiai ar nelabai nuodija tave.  Bet... Galiausiai ir jam ateina ta "nuostabioji"akimirka, tas pavojaus suvokimo pliūpsnis, kai kyla moralinis šleikštulys, kaip apsinuodijimo perspėjimo (arba jau postfactum) blyksnis vidiniam ekrane. Ir tik tada pradedi veikti- bėgti, varyti lauk nuodus arba apsimeti negyvas.